Dėl kulinarijos – į Australiją

virejas1

  Puikus straipsnis apie buvusį Utenos Dauniškio gimnazijos gimnazistą Mantą ir jo svajonės išsipildymą. Straipsnio autorė - Genovaitė ŠNUROVA

  Pradėjusi publikacijų ciklą „Uteniškiai Lietuvoje ir svetur“, nė neįtariau, kad tiek daug uteniškių yra įvairiose, netgi pačiose egzotiškiausiose pasaulio šalyse, kad jie ten laimingi, kad užsiima mėgstama veikla, o Lietuvą prisimena tik kaip gražų, širdžiai mielą kraštą, į kurį norisi sugrįžti, bet tik trumpam...
Uteniškis Martinas Levčenka mokslams ir darbui pasirinko ne kurį nors Lietuvos didmiestį, netgi ne Europos šalį, o tolimąją Australiją. Labai rūpėjo pasikalbėti su juo. Pasistengiau – ir pavyko...

  Martinai, pirmiausia klausiu tradiciškai: papasakokite apie tą laiką, kai dar mokėtės ir gyvenote Utenoje. Kuo domėjotės, koks buvo Jūsų laisvalaikis, kokias išdaigas prisimenate, kokių mokytojų negalite pamiršti?
Baigiau Utenos Dauniškio gimnaziją, tačiau ji man nebuvo vien tik mokykla. Gimnazija – tai draugai, juokas, kvailos išdaigos ir atsiminimai visam gyvenimui. Visus mokytojus atsimenu ir geru žodžiu miniu, tačiau jei reikėtų išskirti keletą, tai viena jų būtų auklėtoja Birutė Siaurusaitienė. Lietuvių kalbos pamokos neapsieidavo be pokalbių „apie ūkį ir bites” ar paprasčiausių gyvenimiškų patarimų. Ši mokytoja visada buvo atvira bet kokiam pokalbiui, bet kokiai temai. Su ja būdavo galima pasikalbėti apie iškilusias bėdas ir problemas.
Snieguolė Taraškevičienė – tai mokytoja, kuri padėjo man pamilti istoriją. Pamokose niekada nebuvo nuobodu, ji visada skatindavo dalyvauti olimpiadose, kartkartėm pasijuokdama iš mano tinginystės.
  Kažkas pasakojo, kad dar besimokydamas mokykloje jau buvote tvirtai apsisprendęs tapti virėju. Kodėl? Kas nulėmė tokį Jūsų norą?
  Taip, tokį sprendimą priėmiau 12-oje klasėje. Kaip turbūt ir dauguma, ilgokai nebuvau apsisprendęs dėl savo ateities ir to, kokį universitetą rinktis. Po ilgų apmąstymų nusprendžiau išbandyti tai, ką mėgstu veikti laisvalaikiu, – gaminti. Australija ilgą laiką buvo ir yra mano svajonių šalis.Pagalvojau, kodėl gi nepabandžius tos svajonės įgyvendinti.
Kokie vėjai nupūtė Jus taip toli nuo Lietuvos? Kur ten mokotės, kur dirbate?
Daug kas manęs klausia, kodėl nevykau studijuoti į kokią nors Europos valstybę, turinčią gilias kulinarinio paveldo tradicijas. Iš dalies jie teisūs. Juk mokantis Europoje ir iškilus bet kokiems sunkumams galima lengvai viską mesti, sėsti į lėktuvą ir po kelių valandų jau būti namuose. Mano manymu, nusitrenkus per pusę pasaulio viską mesti ir grįžti nėra taip lengva. Turi stengtis, suklupęs atsistoti ir eiti toliau. Čia būtų viena svarbiausių mano atvykimo į Australiją priežasčių.
Dar galėčiau pridėti, jog, kaip minėjau anksčiau, Australija buvo (ir vis dar yra) mano svajonių šalis. Beje, prieš išvažiuodamas į Sidnėjų, metus praleidau dirbdamas Anglijoje, kad galėčiau susitaupyti studijoms bei gyvenimo pradžiai Australijoje.
Gyvenu Sidnėjuje, dirbu restorane. Mūsų virtuvė yra japonų-prancūzų mišinys. Šefas yra japonas, Prancūzijoje „treniruotas“ garsiojo Žoelio Robušono. Mokausi koledže, turiu dvi paskaitas per savaitę – ketvirtadienio ir penktadienio rytais prieš darbą. Sakyčiau, jog man labai pasisekė, kadangi dirbu ir mokausi įprastą darbo savaitę – nuo pirmadienio iki penktadienio, todėl turiu laisvus savaitgalius. Nuobodžiauti čia nėra kada – miestas milžiniškas, daugybė parkų, lankomų objektų, vykstančių renginių, restoranų, kavinių.Galima būtų vardyti ir vardyti, tačiau man pačiam labiau patinka kelionės į užmiestį – į nacionalinius parkus. Stengiuosi kiekvieną savaitgalį kažkur nuvykti ir kažką pamatyti.
  Ar nors retkarčiais pagalvojate apie grįžimą į Lietuvą? O gal ir Uteną? Ne atostogų, žinoma, o visam laikui?
Kol kas apie tai daug negalvoju. Kol yra galimybės, noriu keliauti, pamatyti, patirti. O toliau jau bus taip, kaip susiklostys aplinkybės.
  Kada pirmą kartą pagaminote kokį nors patiekalą? Kaip pavyko? Turbūt malonu kurti meną lėkštėje?
Pirmo patiekalo atsiminti nepavyks, nes tai buvo labai seniai. Spėčiau, jog tai galėjo būti miltiniai blynai, nes, būdamas dar mažas, mėgdavau juos kepti. Manau, jog tai nebuvo geros kokybės gaminys, tačiau suteikė man daug laimės vien todėl, jog kažkas pavyko. Norėčiau pridurti, jog dauguma patiekalų nuotraukų, įkeltų į facebook, nėra mano kūriniai, o restorano kasdienybė, valgiaraščio naujienos ar specialūs patiekalai. Iš šefo gavau užduotį sukurti specialų patiekalą kitam mėnesiui, dirbu ties tuo ir tikiuosi, jog netrukus galėsiu pasidalyti savo pirmu – tikruoju – sukurtu patiekalu.
  Kaip manote, kokių komentarų susilauktumėte, pasikvietęs į svečius bendraklasius, draugus, tėvus, giminaičius ir kitus žmones, mėgstančius daug ir skaniai pavalgyti, patiekęs jiems meniškai apipavidalintą gurmanišką patiekalą, kuris, pajuokaukim, lėkštėje vos įžiūrimas?
Manau, kad pats pirmasis komentaras būtų, jog įdėjau per mažą porciją. Žinau, jog labai jaudinčiausi, kadangi gaminčiau maistą labai svarbiems žmonėms. Norėčiau pasirodyti kuo geriau. Tačiau, kad ir kaip pasisektų, manau, dauguma atsiliepimų būtų teigiami.
  Mokslas ir darbas, kaip supratau, palieka laiko pasižvalgyti po Australiją, pasigrožėti jos gamta, pasižiūrėti į kengūras.
Kiekvieną savaitgalį, kaip jau minėjau, stengiuosi aplankyti naujas vietas, nacionalinius parkus. Per ilguosius savaitgalius dažniausiai vykstu į ilgesnes keliones. Šventiniu Kalėdų-Naujųjų metų laikotarpiu, kai mūsų restoranas uždaromas trims savaitėms, keliavau rytine pakrante, aplankiau barjerinį rifą, kitus Australijos miestus (Brisbane, Gold Coast, Byron Bay), nacionalinius parkus. Iš viso automobiliu per 2 savaites buvo nuvažiuota apie 5000 kilometrų. Vandenynas čia ranka pasiekiamas – pusvalandis autobusu ir gali atsikvėpti paplūdimyje, kurių, beje, čia daugybė. Stengiuosi neatsilikti nuo australų, kartkartėmis išsinuomoju banglentę ir mokausi čiuožti bangomis. Gyvendamas mieste, išskyrus zoologijos sodus ar gyvūnų parkus, kengūrų dažnai nesutiksi. Parkuose jos prie žmonių pripratusios, yra gan draugiškos, leidžiasi liečiamos ir visada tikisi būti pamaitintos.
  Ko reikia jaunam žmogui, atsidūrusiam toli nuo tėvynės, kad jaustųsi laimingas?
Manau, jog reikia eiti, kažką veikti, keliauti, patirti, o ne sėdėti užsidarius. Nauji žmonės, naujos pažintys atsiras savaime ir tai leis jaustis laimingam. Esant svetur būtina išbandyti naujus dalykus, kitaip, mano manymu, apskritai nėra prasmės išvažiuoti iš namų.
  Kas Jums labiausiai patinka Australijoje ir kas labiausiai nepatinka Lietuvoje?
Australijoje man labiausiai patinka gamta, jos įvairovė, šiltas klimatas (didžiąją metų dalį čia šilta). Turbūt nuskambės truputį juokingai, tačiau retkarčiais pasiilgstu sniego.
Kas nepatinka Lietuvoje? Nedrįsčiau teigti labai kategoriškai, tačiau gyvenant Australijoje aplinkiniams nerūpi nei tavo išvaizda, nei apranga, nei tai, kas tu esi. To, manau, Lietuvoje dar trūksta.

virejas1
virejas3
virejas4_copy
1/3 
start stop bwd fwd